Petro imperatorė II

Voltaire’as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Petro imperatorė 2 atskleidžia stiprius ir įvairiapusiškus charakterius, kurie nepalieka abejingų. Cinizmo ir nuožmumo nestokojantis, tačiau tuo pačiu žavus valdovas, puikiai atskleidžiantis beribės valdžios troškimo pagundas bei jų menkumą ir partnerė, kuri sugeba keisti vaidmenis ir priešinasi vyrų prievartai. Čia netrūksta ir painumo nestokojančių romantiškų istorijų, kurios turėjo įtakos net kelių šalių likimui. Petro imperatorė knyga gali būti siejama ir su mūsų šimtmečiu, tačiau autorei puikiai pavyko išlaikyti distanciją.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Petro imperatorė 2 knyga pasakoja apie žiaurus, dabar jau ganėtinai egzotiškai atrodančius papročius, neįprastą buitį, kovas ir politines intrigas, kurios vienaip ar kitaip turėjo įtakos ir personažų asmeniniam gyvenimui. Tai istorija apie spalvingą epochą, kuri daugeliui skaitytojų yra dar mažai pažįstama – dėl to siužeto vingiai intriguoja dar labiau.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Teigiama, kad viena iš Petro imperatorė II knygos sėkmės paslapčių yra paradoksų nestokojantis, iliuzijų nekuriantis, tačiau tuo pačiu humoro prieskoniais pagardintas istorijos pateikimo menas, kurį rašytoja yra puikiai perpratusi. Kalba aštri, nesumeluota, jaučiamas psichologinis įsijautimas, o kūrinys atitinka rimtai prozai keliamus reikalavimus. Nors autorė nesistengė pataikauti skaitytojams, Petro imperatorė knyga jiems palieka didžiulį įspūdį. Atsiliepimuose dažnai minima, jog kūrinys yra lengvai skaitomas, tačiau tuo pačiu sukrečiantis ir priverčiantis susimąstyti. Knyga įvardijama kaip stipri ir įtraukianti, tad skaitydami ją, patirsite daugybę įvairiausių emocijų, o galbūt netgi susiformuosite požiūrį į šią epochą ir jos peripetijas.

Tiems, kuriems bent šiek tiek pažįstama rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, Petro imperatorė 2 dalis knygos sėkmė nekelia nuostabos – pripažinimo jai netrūko ir anksčiau. Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008–2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Šios autorės kūryba itin palankiai vertinama ir mūsų šalyje. Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“

Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International“ 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“

Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“

Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“

Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv