Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

Vienuolikmetė Enė – sunkus vaikas. Supykusi ji patiria įniršio priepuolius, viską tarsi užlieja
raudona spalva. Mergaitė neturi tėvų, nuolat keliauja per globėjų šeimas, todėl yra nepatikli, atsargi, sunkiai bendrauja.

Vis dėlto, atsidūrusi Hagenų šeimoje, ji užmezga ypatingą draugystę su globėjų sūnumi
Nojumi. Tik mergaitės laimei nelemta užsitęsti. Globėjų šeima iš Berlyno išsikrausto gyventi į Šveicariją, o Enė paliekama mokytis internatinėje mokykloje, skirtoje problemų turintiems vaikams.

Įbrolis Nojus – vienintelis, kuris Enę suprato. Mergaitė trokšta žūtbūt jį susirasti, tad sukuria pabėgimo planą. Jam įgyvendinti prireiks kitų mokyklos mokinių, kurių Enė tiesiog negali pakęsti, pagalbos.

Enės istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, sukomponuota tarsi laiškas ją gydančiam psichiatrui. Kadangi mergaitė pasitiki paciento ir gydytojo ryšio konfidencialumu, pasakojimas jautrus, atviras, autentiškas. Tikroviškumo jausmą suteikia kreipiniai į gydytoją bei paaugliams būdinga kalba. Tekste daug užtušuotų žodžių – tai savicenzūruoti keiksmažodžiai.