Tėvas Gorijo

Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus teisės studentas, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo. 

Moterys, kurioms Gorijo siunčia paskutinius prabangos likučius, pasirodo esančios visai ne kekšės, o už kilmingų ir turtingų vyrų ištekėjusios Gorijo dukterys. Tėvo meilė besąlygiška, pasiaukojanti – jam tereikia žinoti, kad dukterims viskas gerai. Tada ir jam gerai. Tačiau ar tikrai? Tėvas Gorijo perka savo dukterų meilę pinigais, o kai jų nebeturi, dukros staiga pradingsta – nebėra kam slaugyti jo susirgusio. 

Pasipiktinęs tokiu elgesniu Rastinjakas imasi ieškoti teisybės. Kodėl dukterys nelanko mirštančio tėvo, kodėl užtrenkė jam duris? Votreno padedamas Rastinjakas greitai sužino, kokia išlikimo visuomenėje kaina, ir pats nejučia padeda ant svarstyklių sąžinę ir norą bet kokia kaina iškilti...

„Mes visi esame Tėvo Gorijo vaikai.“ – Felicien Marceau

Neretai prancūziškuoju Dostojevskiu vadinamas Honoré de Balzacas daugumą savo kūrinių sujungė į ciklą „Žmogiškoji komedija“, kurio pagrindu laikomas romanas „Tėvas Gorijo“. Tuo jis norėjo pabrėžti savo kūrinių realistiškumą ir ironišką požiūrį į to laikotarpio visuomenę, kuri visada buvo pagrindinis jo kūrinių objektas. „Tėvą Gorijo“ privaloma perskaityti mokykloje, tačiau skaitomas subrendusio, vaikų turinčio žmogaus akimis, šis kūrinys suprantamas kitaip...