Marti

175-ųjų Žemaitės gimimo metinių proga Mažosios klasikos knygelėje išleidžiami rinktiniai apsakymai, kurie realistiškai atspindi dramatišką XIX a. Lietuvos kaimo žmonių gyvenimą.

Žemaitė savo apsakymuose vaizduoja lietuvių valstiečių kasdienybę, vaizdžiai perteikia ne tik juos supančią gamtą, bet ir tipinius XIX a. žmonių paveikslus, papročius ir buitį. Pagrindinė Žemaitės apsakymų tema – moteris ir jos gyvenimas, neretai sunkus ir net tragiškas.

Žemaitės apsakymuose bene pagrindinis tragedijos kaltininkas – pinigai ir begalinis jų troškimas, skurdas ir nedarnūs santykiai. Santuokos dėl kraičio, o ne iš meilės yra dažniausios. Apsakymuose atsiskleidžia visas bendražmogiškų situacijų spektras: laimės troškimas, sunkūs pasirinkimai bei apsisprendimai ne dėl savęs, o dėl kitų, kantrus susitaikymas arba noras priešintis, persekiojantis kaltės jausmas, neištaisomos klaidos.

Ypatingi Žemaitės apsakymuose – dialogai, kiekvienas herojus turi savo unikalią kalbą (Vingių Jonui būdingas priežodis „taigi taigi kaipgis“, Petrui Kurmeliui „pamatysma toliau…“), per kurią išreiškiamas herojaus charakteris.

Šioje knygoje rasite 3 garsiausius Žemaitės apsakymus:

„Marti“,  „Petras Kurmelis“ ir „Sutkai“. Šie apsakymai sudaro ne tik ciklą “Laimė nutekėjimo”, bet ir žymi Žemaitės kūrybos centrą.

Žemaitės (tikrasis vardas Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845-1921 m.) kūryboje labai gerai atsispindi laikmečio, kuomet ji gyveno ir kūrė, istoriniai įvykiai, socialiniai pokyčiai.

Lietuvių literatūros klasike vadinama Žemaitė buvo daugiau nei rašytoja – ji kovojo už moterų teises, žadino jų bendrystę, sąmoningumą, buvo įdomi ir įvairialypė asmenybė. Žemaitės kūryba žymi lietuviškos grožinės prozos pradžią, o šiuo metu Žemaitė išgyvena atgimimą, mat jos kūrybą atranda smalsi jaunoji karta.