Schulz/Forum 17-18 - kolektyvinis darbas

Šulcas taip ir nenuvyko į Paryžių, nors 1938 m. vasarą ten praleido daugiau nei tris savaites. Kur jis buvo nuo šių metų liepos 31 d. iki rugpjūčio 26 d., jei ne Paryžiuje?? Tačiau. Šulcui pavyko peržengti Paryžiaus Bedekerio rekomendacijų ribas ir užmegzti ryšius su menininkais, gyvenančiais ir dirbančiais kitame menininkų Paryžiuje. Jis susitiko su Lillu, Brzękowskiu, tikriausiai ir su Weingartu. Jis kalbėjosi su maršalu Rotgmu. Jis matė Aronsoną, Baslerį, Šalitą, galbūt ir Marcoussį. Ir tai yra patvirtintos Paryžiaus darbotvarkės pabaiga. Mažai už 27 dienas, praleistas pasaulio sostinėje prieš pat jos žlugimą.

Verčiau paklauskime, ką jis galėtų sutikti Paryžiuje? Taip pat su kuo jis turėtų. Paryžiuje, naujų meno ir filosofinių idėjų mieste, tuo metu gyveno ir kūrė daug menininkų, kurie skriejo tomis pačiomis orbitomis kaip ir Šulcas. Schulzas ir Bataille'is turi daug bendro, tačiau Schulzas tikriausiai nebuvo girdėjęs apie Bataille'į (nors jie galėjo praeiti vienas pro kitą kokio nors Paryžiaus viešnamio koridoriuje), kaip ir Artaud, kuris XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje išleido "Žiaurumo teatro manifestą". Šulcas buvo Paryžiuje, bet Paryžiaus Šulcas nepastebėjo. Dailininkui ir rašytojui iš Drohobyčo trūko ne tiek prancūzų kalbos žinių, kiek to, ką geras draugas vadino selbstbewut: pasitikėjimo savimi. Ir dar labiau tai, ką galima pavadinti užkariavimu. Nebūdamas užkariautojas, jis neturėtų siekti užkariauti pasaulio sostinės. Būtų buvę geriau, jei kovoje dėl savo vardo jis būtų metęs ne save, o savo darbą į pagrindinį frontą. Tačiau 1938 m. ji vis dar apsiribojo Lenkijos.