Intymumo Dievas

"Mūsų seksualumas ir Dievas yra neatskiriami", - sako Rob Bell, "New York Times" bestselerių autorius ir trumpametražinių filmų serijos "Nooma" dvasinėmis temomis teksto autorius ir pasakotojas. Šis fizinis pasaulis yra stipriai susijęs su pamatine dvasine realybe, todėl norėdami suprasti savo seksualumą, anksčiau ar vėliau turėsime pakalbėti apie Dievą. Knygoje "Intymumo Dievas" autorius ir tyrinėja šiuos ryšius.2011 metais žurnalas "Time" paminėjo Rob Bell tarp 100 įtakingiausių žmonių pasaulyje.TURINYSĮžanga / 71 skyrius. Dievas dažosi lūpas / 132 skyrius. Seksualus iš vidaus / 273 skyrius. Angelai ir gyvūnai / 414 skyrius. Odiniai drabužiai, botagas ir vaisius / 575 skyrius. Ji nubėgo į mergaičių tualetą / 736 skyrius. Už ką vertą mirti / 937 skyrius. Po Chupa / 1098 skyrius. Džonis ir Džunė / 1239 skyrius. Valio per amžius! / 137Epilogas. Prašyčiau, daugiau balionų / 147IŠTRAUKA Prieš keletą metų susitikau su neseniai susituokusia pora, ieškojusia dvasinio kelio. Jų santuoka pamažu iro, o prieš savaitę įsiplieskus ginčui vyras sudavė savo žmonai. Galite įsivaizduoti, kad susitikimas buvo įtemptas nuo pat pradžių. Greitai jis vėl pavirto ginču tarp jųdviejų, balsai darėsi vis skardesni, o žodžiai – skaudesni. Vienu metu vyras taip supyko, kad atsigręžė į mane ir sako: "Matote? Ji nenori man paklusti!" Į tai jam atsakiau: "O tu?" Deja, tai jo pykčio neatšaldė. Jis norėjo, kad ji paklustų, nors pats nesirengė aukotis dėl žmonos. Tiesiog laukė, kada ji kaip šuo pradės klausyti jo nurodymų ir pildyti jo valią. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų mačiau tokius lūkesčius santuokose. Vyras susidaro iškreiptą vaizdą, kad turi būti šeimos galva, vadinasi, moteris privalo daryti taip, kaip jis sako. Tada jis supyksta, kai viskas vyksta ne pagal jo planą. Kai kada vyras netgi cituoja šias laiško Efeziečiams eilutes, norėdamas parodyti, kodėl jiems niekas nepavyksta. Tačiau šiame tekste kalbama visai apie ką kita. Jei vyras laukia, kol jam paklus žmona, vadinasi, jam visiškai nepavyko tapti šeimos galva. Jis laiko save stipriu lyderiu, bet iš tiesų jis silpnas ir suklaidintas. Jei tikrai laikytų save šeimos galva, turėtų atsisakyti savo norų, troškimų ir planų. Turėtų mirti savo poreikiams ir daryti viską, kad tarnautų jai, kad ji turėtų viską, ko reikia. Mirtų sau, kad ji gyventų. Jis atiduotų už ją savo gyvenimą, kaip Jėzus atidavė savo už bažnyčią. Štai ką reiškia paklusti vienas kitam dėl Kristaus baimės. Kaip tuomet reaguotų ji, žinodama, kad jos vyras pasiryžęs pirmiausia tenkinti jos poreikius? Jeigu jis visuomet taip elgtųsi? Jeigu ji be abejonės krislelio žinotų, jog jo meilė jai tokia stipri, kad jis nė nemirktelėjęs paaukotų už ją savo gyvybę? Kai kurie sako: "Na, taip, retkarčiais tai puiku, bet kaip tada, kai reikia priimti sunkius sprendimus? Kas būtų, jei nutiktų bėda, ir kažkam reikėtų perimti vairą į savo rankas ir priimti sudėtingą sprendimą?" Man keletą kartų vyrai uždavė tokį klausimą, kai jiems pasakojau apie tai, kaip vyras turi numirti dėl savo žmonos. Įdomu, kokie emocionalūs vyrai tampa, mums pradėjus kalbėtis apie šias eilutes. Pagalvokite apie savo artimiausius, jau tai patyrusius pažįstamus žmones. Ar dažnai jų klausiate, kas jų šeimos galva? Ar jums kada nors kilo klausimas: "Kuris iš jų prisiima didžiausią atsakomybę?" Ne, apie tai net nepagalvojate. Ilgai gyvenant kartu meilės ir pasitikėjimo, valdžios ir galios klausimai tampa nesvarbūs. Kuo tvirtesnė santuoka, tuo rečiau iškyla tokie klausimai. Kai žmonės iš tikrųjų gyvena remdamiesi abipusiu paklusnumu, niekas nekreipia dėmesio, kieno didesnė atsakomybė, kuris iš jų yra šeimos galva. Santuokoje pradedama kalbėti apie galią ir valdžią tik tada, kai jų santykiuose ima trūkti kažko labai svarbaus ir esminio.