Psichologinis aikido

Michail Litvak  (Michailas Litvakas) – tarptautinio lygio psichologas, psichoterapeutas, medicinos mokslų daktaras, Rusijos gamtos mokslų akademijos narys korespondentas. 60 knygų apie praktinę ir populiariąją psichologiją autorius, kurių bendras tiražas daugiau nei 5 milijonus egzempliorių, parašęs daug mokslinių straipsnių, skirtų psichoterapijos ir komunikacijos psichologijos klausimams. 

Psichologinis aikido – knyga, kuri apsaugos jus nuo psichologinės agresijos darbe, šeimoje ar kur kitur. 

Neskaitykite šios knygos, jei nesusiduriate su situacijomis, kai bendraudami jaučiate pyktį, apmaudą ar pasijaučiate bejėgis. 

Ši knyga – Jūsų psichologinės savigynos vadovas, kuris padės jums sukurti tokius santykius su aplinkiniais, kokių norite.

Tai nėra knyga apie manipuliacijas, veikiau apie tai, kaip kovoti su manipuliatoriais ir kitais psichologiniais vampyrais.

Laikas, kurį praleisite su šia knyga,  – gali būti geriausiai investuotas laikas. Tapsite ramesni, stipresni, labiau pasitikintys savimi. Įgavę šias savybes, lengviau atrasite kelią į tikrąją meilę ir gyvenimo laimę.

KNYGOJE RASITE

Asmeniniam gyvenimui 

Santykių užmezgimas

Santykių nutraukimas

Santykiai su kaimynais 

Situacijos:

     Vyras – žmona 

     Žmona – vyras

     Tėvai – vaikai

     Vaikai – tėvai 

     Anyta – marti

Verslui:

Amortizacijos principas verslo derybose

Viršininko užsispyrėlio tramdymas

Viršininkės užsispyrėlės tramdymas

Viršininko atleidimas

Psichologinio aikido amortizacijos pavyzdys (iš knygos):

„Kartą po eilinio vėlyvo grįžimo namo sutuoktinės rūs¬čiame tylėjime įžvelgiau „psichologinį žarsteklį“ ir pasiruošiau kovai. 

Pokalbis prasidėjo riksmu: 

– Kodėl užtrukai šiandien? 

Užuot teisinęs aš pasakiau: 

– Brangioji, stebiuosi tavo kantrybe. Jeigu elgtumeisi taip, kaip elgiuosi aš, ilgai netverčiau. Pažvelk, kas vyksta: užvakar grį¬žau vėlai, vakar – vėlai, šiandien žadėjau grįžti anksčiau – lyg tyčia, vėl vėlai. 

Žmona (su įniršiu): 

– Nustok žaisti savo psichologinius žaidimus! (Ji žinojo apie mano lankomus seminarus.) 

Aš (kaltai): 

– Kuo čia dėta psichologija? Tu turi vyrą, kurio praktiškai nėra. Vaikai tėvo nemato. Galėčiau sugrįžti anksčiau. 

Žmona (jau ne taip rūsčiai, bet vis dar su nepasitenkinimu): 

– Gerai, užeik. 

Aš tylėdamas nusirengiu, plaunu rankas, atsisėdu ir pradedu kažką skaityti. Žmona baigia kepti pyragėlius. Buvau išalkęs, kve¬pėjo labai skaniai, bet į virtuvę aš nėjau. Žmona įėjo į kambarį ir kiek nervingai paklausė: 

– Ko neini valgyti? Matyt, kažkur jau pamaitino!

Aš (kaltai): 

– Ne, esu labai alkanas, bet nesu vertas. 

Žmona (kiek švelniau): 

– Tiek to, eik valgyti. 

Suvalgiau tik vieną pyragėlį ir toliau sėdžiu. Žmona (atsargiai): 

– Ar tau neskanu?

Aš (vis dar kaltai): 

– Ne, pyragėliai labai skanūs, bet nesu jų vertas. 

Žmona (švelniai, net meiliai): 

– Na, baik tu. Valgyk, kiek panorėjęs. 

Tokiu tonu pokalbis tęsėsi apie minutę. 

Konfliktas nugesintas. 

Anksčiau kivirčai galėjo tęstis kelias dienas.“ 

Neįtikėtina, tačiau beveik niekas nesinaudoja prevencine amortizacija darbo santykiuose. Reikia nueiti pas viršininką ir pasakyti maždaug taip: „Atėjau, kad mane išbartumėte. Žinote, ką aš pridirbau...“ 

Štai trys sėkmingos prevencinės amortizacijos gamyboje pavyzdžiai. (Tęsinys knygoje).