Ecstasy

Šiandien akordeonas tvirtai įtvirtintas džiaze su daugybe puikių atlikėjų, tačiau prieš 50 metų jis atrodė visiškai kitaip. Iš Čikagos vyras - kaip vienas iš nedaugelio tolimame prieškambaryje - laikė šio instrumento vėliavą. Art Van Damme vis dar kreipiasi į daugelį šviestuvų apie tai ir už Atlanto ribų. „Ectasy“, amerikietis, tėvynėje, kurią nuo šeštojo dešimtmečio pradžios šventė kritikai ir kolegos, pirmą kartą išvyko į Europą 1967 m. Nors jis atvežė savo kolegą Freddy Rundquist'ui gitarai, MPS gitarai ir gilumininkai, o „Vanerts“ ir „Vanert“ ir „Vanerts“ ir „Vanerts“ ir „Vanert“ ir „Vanerts“ ir „Vanert“ ir „Vanert“ ir „Vanert“ ir „Vanert“ ir „Vanert“ ir „Vanert“ ir „Vanert“ ir „Vanert“ ir „Vanert“ ir „VanErste“ ir „Vanert“ ir „VanErste“ ir „VanErste“ ir „Vanerts“ ir sužavėtas jo laikinųjų kompanionų. Šie vienuolika brangakmenių atskleidžia, kokia didelė gali būti džiazo akordeono išraiškos paletė: titulinis kūrinys sumišęs su savo besisukančiu melodijos lanku ir pagrindiniu virtuoziškumu, švelnus niūrumas Niujorke skleidžia rudenį, kunigaikščio Ellingtono satino lėlė gauna Musette Flair purslą. Su svajonių keičiančiu akordeonu, vibracijomis ir gitaros solo intarpais, Gershwino meilė įėjo ir „Swanee“ pasislinko į ausies kanalus. Net „MPS House“ komanda dalyvavo kompozicijose: ne mažiau kaip pats Hansas Georgas Brunneris-Schweris ir garso inžinierius Willi Frutas prisidėjo prie labai atsipalaidavusios „Bossa Nova Blue Light“ ir „Shadows“, o „Balad“ adaptaciją Nancy žinojo Ray Charlesas, kvintetas leidžia LP baigti romantišką akimirką. Götzas Alsmannas, jo „Gero skonio“ ženklo garantas ir esminė patirtis tarp džiazo ir populiariosios muzikos, pristato šį albumą kaip beveik idealų ambasadorių serijos ambasadoriams parlamentarams.