Black Wind Howlin'

Būkite atsargūs: pas mus ateina audra. Turėdamas šį lyrišką „Thunder“ orą, žaibišką gitarą grojant ir varginančiais grioveliais, „Black Wind Howlin“ yra albumas, kuris išpūs jūsų stogą - ir Samantha Fish yra šio uragano centre. Rugsėjį išleido „Ruf Records“, „Black Wind Howlin“ nutraukia probleminio antrojo albumo klišę: su dvylika kūrinių, dėl kurių Samantha tobulėja kaip kompozitorius, lyrikas ir, paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas. Nors daugelis kitų menininkų dirba pagal šabloną arba įdėjo į stalčių, Sam parodo skirtingus savo briaunų „Black Wind Howlin“ aspektus: nuo nuožmios uolos, tokios kaip momentinis vaizdas iš kelionių autobusų mylių („Dvylika valandų iki reno/ dešimties valandų, kol kitą pasirodymą“), kad peržengčiau, kad „New“ („Vegas paliko mane“, „La Bl Bl Bl Bl Bl Bl“, kad „Fumes“ perėjo, nes aš perėjau ne. Po velnių („O, tai neužkimš rašybos/Taigi tu gali eiti į pragarą!“). Ir vis dėlto jūs galite išgirsti Samantha kitur, kurią palaiko judrios „Royal Southern Brotherhood“ nario ir jos ilgametės kolegos Mike'o Zito gamybos Tu ... "). Išskyrus „Howlin 'Wolfs“, kuris kalbėjosi, viršelis ir „The Go To Hell“, parašytas kartu su „Zito“, visos kitos dainos kyla tik iš „Sam's Pen“ - mišinio, kuris sužavės gerbėjų dėmesį. „Norėjau, kad šis įrašas gautų šiuolaikišką, akmenuotą garsą“,-sako ji šviesiai koja kojon su albumo nuotaika. "Be to, jis turėtų derinti„ Americana “,„ Country “ir„ Roots “elementus." Ji rado palaikymą iš karališkosios pietų brolijos ritmo skyriaus, Yonrico Scotto (būgnų) ir Charlie Wooton (boso), Mike'o Zito (atsarginė gitara ir vokalas), Johnny Sansone (armonika), Bo Thomas (smuiku praėjusį rugsėjį) ir Paul Thorn (vokalas į pragarą). Taigi čia yra. Sunkiau, niūrus, skruostas ir net geresnis nei jo pirmtakas. Tai yra menininko garsas ant kažko labai didelio slenksčio.