Kodelčius

Vytauto Petkevičiaus (1930-2008) „Kodelčius“ (112p.) vos pasirodęs (1974) tapo mėgstamiausia ir labiausiai skaitoma mažylių, jų tėvelių bei auklėtojų knyga, tikra knygų vaikams karalaite.

Kodėl? Greičiausiai todėl, kad kiekvienas jos puslapis, sakinys, stačiai aldas žodelis – stebėtinai tikras, nuoširdus, neišgalvotas ir sykiu alsuoja nepaprasta meile bei atida mažiesiems.

Iš kur tas tikrumas? Iš kur toji šiluma, persmelkianti kiekvieną, kuris atsiverčią šią stebuklingą knygą? Tai vis karšta, mylinti, atjauti ir švelni rašytojo širdis, iki gilios senatvės likusi neabejinga saulėtam ir tyram mažojo žmogučio pasauliui. Be to, juk gimė iš dienoraščio, kurį Vytautas Petkevičius rašė augindamas savo mažylius – kruopščiai žymėjosi visus jų nuotykius, išdaigas, mintis bei ištarmes.

„Vaikai – tai gegužio žiedai! Jie mūsų ateitis ir stiprybė!“ – mėgo kartoti rašytojas. Ir meiliai vadino bamblius savo mylimiausia tauta.

Toji didžiulė, retai sutinkama pagarba, toji nemeluota atodaira ir meilė padarė „Kodelčių“ nepakartojama, ligi šiolei niekieno neprilygta knyga vaikams.

Jai pasirodžius rašytojas jau buvo pelnęs skaitytojų dėmesį „Gilės nuotykiais ydų šalyje“ (1963) ir „Sieksniu, Sprindžio vaiku“ (1966), taigi visi 50 000 jos vienetų tapo bemat išgraibyti. Kadangi antrasis leidimas (1981, ir vėl nei daug, nei mažai – 80 000 vienetų) pasirodė tik po septyneto metų, „Kodelčius“ keliavo iš rankų į rankas ir nė akimirkai neužsigulėjo lentynose. Apie jį buvo nuolat kalbama, rašoma, juo buvo remiamasi, žavimasi, gėrimasi.

Tad linkime ir šių dienų skaitytojui kuo greičiau pasinerti į tyrą ir saulėtą tos nuostabios knygos pasaulį.