Locust Abortion Technician

„Matador the Butthole“ banglentininkų pakartotinis serialas tęsiasi su trimis iš beprotiškiausių Teksaso grupės įrašų: „Kreminis kukurūzai iš Daviso lizdo“ (1985), „Locust Abort technikas“ (1987) ir „Plaukų kelias į Steveną“ (1988) - visi iš pradžių išleisti „Touch & Go“ etiketėje. Laikas, kai šie įrašai buvo paskelbti, atitinka „Buttholes“ perėjimą nuo keistų Teksaso atstumtųjų prie tarptautiniu mastu pripažintų Amerikos metro Smut Kings. 1985 m. Jie vis dar buvo vienintelė haliucinogenais pamirkytų pankroko keistuolių provincija. Iki 1988 m. Jie keliavo Europoje, tarptautiniu mastu licencijuotais įrašais ir nusipirko namus Driftwood Teksase, kad tarnautų kaip jų namų bazė. „Locust abortų technikas“ taip pat buvo užfiksuotas Butthole House Winterville mieste (didžioji jo dalis iš tikrųjų buvo baigta prieš „grietinėlės kukurūzus“). Iki to laiko Jeffas Pinkusas prisijungė kaip bosistas (vaidmuo, kurį jis atliks iki 1996 m.), O būgnininkė Teresa Taylor po pertraukos grįžo į raukšlę, kad išspręstų sveikatos ir asmenines problemas. Niekam nežiūrint per pečių, grupė tikrai pakilo į progą. Nuo atidarymo takelio „Sweat Loaf“, kuriame cituojamas „Black Sabbath“ su linksmais ir žarnynais stulbinančiais rezultatais, iki „rasto“ vokalo „22, einantis 23“, kurį trina „Scuzz“ gitaros, „Locust“ yra nepertraukiamas veidas, pilnas haliucinogeninių dujų. Maniakiško dumblo gitaros figūros ir „Gibbytronix“ vokalas visur suteptas ir geriausi rezultatai. Daugeliui žmonių „Locust“ atstovauja albumui, su kuriuo Buttolai visiškai išnaudojo savo beprotišką potencialą.