Perennial

Miškai vėl žydi, kviečiant jus dingti į naują spalvų ir garsų bei svajonių spektrą daugiamečiuose augaluose. 2004 m. Brukline susiformavo Woodsas, subrendęs į tikrą nepriklausomą įstaigą, esančią aukščiau ir žemiau šaknies, kas kelerius metus patikimai atsirado su nauja muzika, augančia naujausio dangaus link. Nuo 2006 m. Vykdydamas „Woodsist“ etiketę ir kurdamas mylimąjį „Homespun Woodsist“ festivalį, skirtą jų pastatytai muzikinei visatai, daugiametis jų garsas yra jų 20 -mečio pakraščio garsas ir vis dar randa drąsius naujus būdus, kaip skambėti kaip (ir iššūkis). Daugiametis išaugo iš gitaros/klaviatūros/būgno kilpų lovos, kurią sukūrė vyriausiasis vyriausiasis vadovas Jeremy Earlas, žiemos nakties meditacijos forma, kuri išsivystė į neištyrintą bendradarbiavimo dainų rašymo būdą. Turėdami Earlo pradinius taškus, jis ir grupės draugai Jarvisas Taveniere'as ir Johnas Andrewsas sušaukė pirmiausia Earlo namuose Niujorke, paskui - „Panoramic House“ studijoje Stinsono paplūdimyje, Kalifornijoje, 2020 m. Seanso sesijų svetainėje. Su vaizdu į putojantį Ramiojo vandenyno ir juostos riedėjimą jie pradėjo statyti, užstrigę ant kilpų, perjungti instrumentus ir sukurti keletą dešimčių statybinių blokų. Gautos 11 dainų, iš kurių 4 yra instrumentinės, yra klasikinio „Woods“ režime-sustingusi, pažįstama, trupmeniškai nerimaujanti-bet su pusiau nematomomis Earlo kilpų begalybės dėžutėmis po kiekvienu, panašus į paslaptingą požeminį šaltinį. Nuo šaltinio iki sėklos iki žydėjimo, kiekviena kilpa atsiskleidžia į kažką nenuspėjamo, pradedant skaudančių „mažų juodų gėlių“ papuošalų popmuzikos popmuzika ir baigiant ekstazės žvaigždės keistuoliu „kitos pusės“. Jie yra tiek toli, tiek paguodžiantys, pavyzdžiui, „tarp praeities“ ar kartais tiesiog paprasto paguodos, pavyzdžiui, plačiaekranės sniego pluošto fantazija iš instrumentinės „baltos žiemos melodijos“, kurią palietė Connor Gallaher pedalo plienas.