Šios akimirkos jėga

Žiūriu
į jį ir nematau, bandau prisiliesti ir neprisiliečiu, noriu išgirsti ir
negirdžiu – tai Aš – už visų žodžių, regimybių ir pojūčių. Toks amžinai
esantis. Toks nei didelis, nei mažas, nei apšviestas, nei užtamsintas, nei
skaidrus, nei drumzlinas, nei tyras, nei nuodėmingas, nei gimęs, nei
mirsiantis... toks šioje akimirkoje, čia ir dabar. Štai toks aš ESU.

Norėdami prisiliesti
prie šios akimirkos jėgos, turime atsisakyti analitinio mąstymo ir jo sukurto
netikro aš, arba ego. Su šios knygos puslapiais mes sparčiai kylame į dvasios
aukštumas, kur įkvepiame tyro būties oro. Nors kelionė išties nelengva, Eckhartas
Tolle kalba apie ją labai suprantamai. Šioje knygoje jis atsako į
dažniausiai jam pateikiamus klausimus, ir tie atsakymai yra kelionės kelrodžiai
ženklai.

O mūsų, keliautojų,
laukia nauji atradimai. Visų pirma mes sužinosime, kad nesame vien protas, kad
galime išsivaduoti iš psichologinio skausmo, kad tikrąsias savo galias
atskleisime tik atsidavę šiai būties akimirkai. Mes taip pat sužinosime, jog
mūsų kūnas yra tie vartai, pro kuriuos galime įžengti į vidinės ramybės ir
tylos erdvę, į Dabar, į amžiną buvimą čia – kur nėra jokių problemų, kur
viešpatauja džiaugsmas, kur mes randame savo tikrąjį aš. Patekę į tą erdvę mes
suvokiame, jog esame tobuli.

Daug kas iš mūsų
supras, kad pagrindinė šio kelio kliūtis yra mūsų bendravimas su žmonėmis, ypač
intymūs santykiai. Tačiau mes jau esame „kitoje teritorijoje“, kurioje viskas
vyksta kitaip. Ima aiškėti, jog santykiai – tai dar vieneri vartai, vedantys į
dvasios nušvitimą. Pro juos žengsime, jei išmoksime iš tikrųjų mylėti, atjausti
ir bendrauti išmintingai. Pasekmė – tikra dviejų aš sąjunga.

Kai išmoksime būti
tik čia ir dabar, kai imsime jausti savo vidinį kūną, kai galėsime atleisti ir
nesipriešinti, kai prisiliesime prie žodžiais ir sąvokomis neišreiškiamos savo
Esaties –  štai tada įvyks tikrieji pokyčiai, kurie vadinami nušvitimu.