Justinas Marcinkevičius Amžiaus pabaiga

Poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybos rinktinė pradedama eilėraščiais.
Jų publikavimas ir viešas skaitymas sukūrė Marcinkevičiaus reikšmės ir populiarumo fenomeną.
Iš eilėraščių gausybės stengtasi rinktis tuos, kurių posakiai, vaizdai, įvaizdžiai, imperatyvai yra įsismelkę į žmonių sąmonę.
Kas prisimenama, dainuojama, pasitelkiama intymiai ir tautinei savivokai.
Iš poemų parinktos tos, kurios reprezentuoja Marcinkevičiaus posūkį į jam ir skaitytojams svarbiausią temą, kurią įsimintinai įkūnijo „Mažvydo“ baigiamasis žodis: „Lie-tu-va!“ Poetas yra pabrėžęs, kad rašytojas – ne istorikas, kad „virš visų istorinių paminklų ar jų griuvėsių gieda dabarties paukščiai“.

Vis atsinaujinančių diskusijų dėl Marcinkevičiaus kūrybos ir laikysenos dalyviams ypač svarbu perskaityti jo esė „Taburetė virš galvos“.
Data 1991 metų, bet ilgai nespausdintame pasakojime prierašų atsirasdavo iki gyvenimo pabaigos.
Nors ši dienoraštiška esė susijusi su konkrečiais įvykiais bei jų asmenišku išgyvenimu, pasakojamų situacijų, įvaizdžių ir poeto apmąstymų tėkmė skleidžiasi kaip XX amžiaus pabaigos Lietuvos gyvenimo dramatiška refleksija.
Šaltinis – autoriaus mašinraštis, surastas aplanke, ant kurio buvo parašyta „Tik po mirties“.

Marcinkevičius turėjo talentą – kalbos, literatūros, tautos gyvenimo pajautimo ir supratimo.
Kreipė kūrybą į gėrį, harmoniją, bent jos siekiamybę.