Tūla

Jurgio Kunčino (1947–2002) romanas „Tūla" priskiriamas prie ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, pasirodžiusių per du pastaruosius dešimtmečius. Fatališka meilė, Vilniaus gatveles užgulusi sovietmečio pilkuma, nerimo ir liūdesio slegiamas inteligentiškas jaunuolis – iš tokių vaizdų susiklostė geriausias J. Kunčino romanas. Pirmas leidimas pasirodė 1993 m. ir tais pačiais metais pelnė Rašytojų sąjungos premiją.

„Kas pastarųjų dvidešimties metų lietuvių literatūroje buvo iš esmės novatoriška? Savąjį originalaus pobūdžio kūrinių sąrašą kolega Laimantas Jonušys pradeda nuo Jurgio Kunčino, minėdamas „Tūlą" – kaip romaną, pirmą kartą prabilusį apie valkataujančio sovietmečio inteligento patirtį ir atvėrusį visai naują perspektyvą.

Skaitydami romaną „Tūla" (1993), mes vėl einame per Vilnių kartu su pakaušusiu liūdnu jaunuoliu, atpažindami gatveles, kavines, dažnai sutinkamus žmones, kol per žaismės sceną patenkame į nerimo ir fatališko jausmo skaistyklą. „Tūla" yra dosnios neįmanomos meilės dūžtanti banga, vienatvės, klajonių ir nerimo romanas, jau smilkstančios santvarkos liūdna fotografija. Jurgio Kunčino pasakojimas – švelniai natūralistiškas ir šiurkščiai poetiškas, pasak Jūratės Sprindytės. Romanas parašytas smagia ranka, vienu kartu liejančia dokumentiško tikrumo, puošybos, ironijos spalvas, gražiausi jo puslapiai žavi svaigulio ritmu ir lyriška intonacija, kuri lengvai įteisina šagališkas skrydžio metaforas.“