Albumas yra abiejų biografijų skerspjūvis, refleksinis jų status Quos inventorius ir tuo pačiu metu: „The Hereday“ laistymas, nesibaigiantis svajonė, kad reperiams leidžiama gyventi. Visi tikri. Nei vienas pseudo-patois nėra apkeptas, arba čia suspausta krokodilo ašara. Yra singlas „Call After the Storm“, esminis reggae balade, dviejų karjeros muzikinių pensijų nuostata. Arba pavadinimo takelis, iš plastiko pagamintos palmės, akivaizdžiai nerūpestingas vasaros hitas, kuris tik išauga į baisią gražią socialinę analizę, kai atidžiai klausote.
RAF ir Bonezas humaniškai ir balsu harmonizuoja, vienijančius pasaulius, vibraciją ir tokiu būdu paverčia šokių salės brachialumą ir melodijas, kaip joks vokiškai kalbantis menininkas negali prieš juos patirti. Po to, kai išplatintos bendros nuotraukos, internetas žiauriai spėliojo, pagaliau atskleidžiama geriausia vokiečių repo paslaptis - ir pateisina visą jo uždraustą hipe.