Pūga prie Mėmelio

Istorinės karinės apybraižos „Pūga prie Mėmelio“ autorius ėmėsi siekdamas paneigti sklandančias versijas, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokius klaidinančius dalykus. Ėmėsi rašyti šią knygą ir dėl to, kad neklaidžiotume ir specialiai ano laiko politiniais tikslais tyčia sukurtų versijų miglose. Klaipėdiečių sukilimo versija buvo sugalvota, nes anuo metu kitaip negalima buvo kalbėti – esą kraštas 1923 metais sukilo ir prisijungė savo noru prie Lietuvos. Taip tada rašyta ir kalbėta, nors istorikas Adolfas Šapoka dar 1932 metais savo redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ gana atvirai išdėstė Klaipėdos prisijungimo istoriją. Tačiau sąvokos „sukilimas“ ir „sukilėliai“ taip įsitvirtino, kad jų nevengta kartoti nei tada, nei dabar, netgi ir užsienio autorių darbuose. Metai bėga ir į visišką užmarštį traukiasi 1923-iųjų metų įvykių herojų vardai – retai minimas sukilėlių vadas Jonas Polovinskas-Budrys, grupės vadas Mykolas Kalmantavičius-Bajoras, kurio vyrai užėmė Klaipėdą, eina į užmarštį žuvusieji užimant Klaipėdą – leitenantas Viktoras Burokevičius, gimnazistas šaulys Algirdas Jasaitis ir kiti šimtai pasiaukojusių lietuvių karininkų, karių ir šaulių.

Šią karinę, diplomatinę ir ekonominę operaciją rengė ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Lietuvos atstovas Klaipėdoje Jonas Žilius, Lietuvos šaulių sąjungos vadovas Vladas Pūtvinskis-Pūtvis, klaipėdiškiai lietuviai Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Vilius Šaulinskis, Jurgis Brūvelaitis ir daugelis kitų, kurie pasiaukojamai dirbo vienybės su Lietuva linkme. Autorius susipažino su archyvuose ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje esančia medžiaga, perskaitė Jono Žiliaus, Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro, Jono Vanagaičio užrašus, Ernesto Galvanausko, Erdmono Simonaičio, Aleksandro Marcinkevičiaus-Mantauto atsiminimus, to meto Lietuvos spaudos straipsnius ir kai kuriuos to meto „Chicago Herald Tribune“ puslapius. Išryškėjo, kad labai sudėtinga buvo to meto padėtis, Lietuva dar nestipri, daugybė pavojų jos tykojo. O ir Klaipėdos prisijungimas – sudėtingas reikalas, į kurį tuo metu įsitraukė keli Lietuvos vyriausybės nariai, kariškiai, šauliai, kariai, gimnazistai, diplomatai, savanoriai. Taigi rašydamas šią karinę istorinę apysaką autorius rėmėsi lietuvių ir užsienio šalių istorikų darbais, tikrais faktais (tikros ir meilės istorijos), dokumentais, atsiminimais, spauda. Kai kur pasitelkta vaizduotė, įžvalgos, ne tik plėtojant siužetą, bet ir nusakant herojų jausmus, jų pokalbius, ginčus, argumentus, požiūrius. Ši knyga – beletrizuota istorija apie 1923-iųjų Klaipėdą ir Lietuvą, apie daugiabriaunę Lietuvos įvykdytą politinę ir diplomatinę bei karinę operaciją, beje, vienintelę tokią, ir labai sėkmingą. Papasakota savita visų tų įvykių versija, kuri susiklostė iš istorinės medžiagos ir kuri būtent tokia ir būtent taip autoriui susidėliojo. Galima teigti, kad ji artima tiesai, nes tai atidi anų dienų įvykių rekonstrukcija. Ši istorinė karinė apybraiža skirta visiems, kam rūpi mūsų krašto praeitis ir garbinga jos istorija.